Ir kaip aš čia šįkart taip užgaišau? Tai fotografijų pritrūkau, tai vis neprisėdau įrašo sutvarkyti.. Bala ten nematė :) Atiduodu į jūsų rankas trečiąjį šio projekto kūrinį. Kadangi nuo pat pradžių ėjome sunkėjimo linkme - tad ir šis darbas tikrai reikalavo žymiai daugiau laiko ir įgūdžių nei pirmieji. Tačiau jis buvo pirmasis kitu aspektu - būtent nuo jo prasidėjo visa refashion projekto mintis. Nes užmačiusi tokį baisų daiktą iš tokios neįtikėtinai gražios spalvos audinio (kuris net fotografijose ne visai matosi - aiškiai ryžos spalvos su rudu ir auksiniu peraudimu) negalėjau susilaikyti jo nepasiėmusi. O paskui jau ėmiau sukti galvą, ką čia su juo padarius :)
Taigi, pirminis vaizdelis visiškai graudus (nu bet visiškai):
Trumpai tariant, planas buvo toks, o tai reiškia, kad keistis turėjo beveik viskas:
Šįkart negalėjau kentėti ir visų pirma nurėžiau tas baisias kutosines nesąmones - vėliau gal šiek tiek ir pasigailėjau, kad nesiėmiau gražiai atardyti, mat centimetras kitas nebūtų pamaišęs. Visgi - tiesiog negalėjau į jas žiūrėti nuo pat pradžių
Toliau standartiškai - pamušalo nuardymas, apykaklės nukirpimas (visiškai, mat šansų ardyti ir kažką iš to meistrauti nebuvo, o noro juo labiau) bei viso siuvinio tiesioginis perkirpimas pusiau per nugaros centrinę dalį
Ir po pasikartojančių kelių vizitų prie didelio veidrodžio kuo puikiausiai sulipdžius visą nugaros liniją staiga paaiškėjo kažkaip nenumatyta problema - negaliu pakankamai dailiai suimti rankovės siūlių ir pakeitimus reikės daryti esminius. Tačiau nusprendžiau surizikuoti ir atlikti vieną veiksmą, smarkiai neįprastą švarkų siuvimo technikai, tačiau labai dažną megztinių bei trikotažo surinkimui: ištisinę siūlę riešas-liemuo. Atrodė maždaug taip (aišku, po nuoseklių matavimų ir metru, ir gyvai):
Rezultatas pranoko mano lūkesčius! Tačiau bendrai paėmus, tai siūlau šį metodą naudoti gana atsargiai. Beje, kam dar nėra tekę ardyti švarkų iki tokio lygio, pasakysiu, kad pamušalas prie pagrindinės švarko dalies paprastai yra prikabinamas tokia papildoma juostele ties pečiais ir pažastimi, todėl atlikus aukščiau aptartą veiksmą būtina atlikti tokį pritvirtinimą iš naujo.
O katė siuvinių inspektorė visame šiame procese nei per žingsnį taip sakant :)
Na,ką, liko sunkioji dalis,- sutvarkyti priekį ir apykaklę. Patikėkit, o tai tikrai buvo sunkioji dalis! Šiame etape lūkuriavau net kelias savaites (kadangi siūnu tik savaitgaliais), bandydama apsispręsti, ar dėti apykaklę (jeigu taip - zomšinę ar odinę), ar nedėti visai ir palikti V formos priekį. Kadangi aiškumo nebuvo, o skubėti irgi nebuvo kur, laikiau ant lyginimo lentos kitame kambaryje visus variantus ir karts nuo karto užsukdavau pasitikrinti, ar aiškumas neatėjo :) Visgi atėjo - jog bet kokia apykaklė smarkiai užgožtų audinio grožį, todėl jų atsisakiau visai. Tačiau šitą mintį pasilikau paskutiniam darbui.
Taigi, kadangi paskutiniame etape prieš svarstymus apykaklė buvo bei taip ir liko nukirpta visiškai, tai reiškia, kad vidinėje švarko pusėje neliko pagrindinio audinio, tik pamušalas, o siūti vieną tiesiai su kitu reikštų apykaklės standumo praradimą. Todėl iš nukarpytų likučių sumeistrauju pailgą pusmėnulio lanko formos juostelę (iš dviejų dalių susiūtų per nugaros centrinę liniją), kuri prisisiųs maždaug taip (tik iš tinkamos pusės, aišku, o pamušalas vėliau tvirtinsis prie jos iš apačios):
Man taip gavosi, kad ta papildoma juostelė jau buvo paklijuota flizelinu (kietinamuoju audiniu), tačiau jeigu šito nebūtų - BŪTINA tai atlikti patiems! Apie flizelino gėrius papasakoti matyt prisieis kažkada nelabai tolimu metu. Taigi, kai susiūnama viršutinė siūlė (žr.žemiau), reikia nukirpti labai labai arti krašto visą nebereikalingą dalį (neperkerpant siūlės bet ir pernelyg nesibaiminant dėl tokio baisaus metodo - paprastai per tas vietas nėra rizikos kam nors suplyšti), išversti į gerąją pusę, užlyginti bei iš apačios ranka prisiūti pamušalą.
Tuomet jau tvarkingai simetriškai apkirpau priekinius atlapus bei susiuvau iš vidaus. Tačiau net ir po to, kai apkirpau perteklinius kraštelius, išverčiau ir užlyginau, paaiškėjo, kad nekrenta taip, kaip turėtų. Flizelinas, kuris puikiai laikė pirmines švarko "formas", visai nebetiko esamai konstrukcijai fiksuoti. Tad ryžausi pravaryti vos matoma siūle palei pat siūlės kraštą ir taip jį šiek tiek sutvirtinti
Tačiau nepakankamai įvertinau audinį, kuris visgi nėra toks tvirtas iš savęs, kaip galėjo atrodyti iš pirmųjų fotografijų, ir atlikus vos matomą siūlę, priekis pradėjo glebti kitose ne tokios tvirtose vietose. O tu vargeli... Teko pravažiuoti dar viena vos matoma, bet visgi matoma siūle už keleto centimetrų ir sutvirtinti visą priekį dar sykį. Beje, apačioje esanti fotografija bene geriausiai atspindi tikrąjį audinio raštą ir spalvą:
Taigi, dar šiek ne tiek pasikamavusi pakeičiu sagas (o pastarųjų pasirinkimas mane pastaruoju metu liūdina tiesiogine žodžio prasme..), turiu štai tokį rezultatą: TADAAAAAM!!!
Ir kaip visada - tik visą dieną pravaikščiojus su nauju rūbu, randi keletą vietų, kurias reikėtų šiek tiek pakoreguoti. Bet negi aš jums čia pasakosiu apie savo brokelius :)
Kad pavydas nugraužtų bambą galutinai: projekto vertė nesiekia 20 litų (netgi įskaitant didelę špūlę rudų siūlų, kurių užteks dar pusei gyvenimo, bei naujas sagas).
Taigi, šiandien tiek mano naujų projektų. O kada grįšiu su naujais darbais - dar nežinia, mat mano siuvimo stalą tenka naudoti visai kitiems reikalams :( Be to, paskutinis, ketvirtasis darbas šiame cikle žada tikrai nemažus iššūkius net ir man.
Tiesa, viso šio darbo metu mane kamavo viena mintis: kad pažeidus tokią ištisą daugybę "teisingo" siuvimo taisyklių, šįkart jau tikrai būsiu apskelbta eretike :) Na, bet rezultatus ir priemones įvertinsite ir jūs, ir aš pati, bedėvėdama naująjį švarką.
Kūrybingo visiems savaitgalio!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą