Siuvimo džiaugsmas grįžta (1)

Kažkaip pamažu ėmė grįžinėti senas pražuvėlis siuvimo džiaugsmas! Ta proga pagaliau pabaigiau dar vieną projektą - vasarišką  plėvėsuoklį sijoną. Tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, kad būtent jis smarkiai ir prisidėjo prie to džiaugsmo dingimo...

O buvo taip - įsigijau du po 1,8 m. gana brangius trikotažus - švelnutėlius minkštutėlius.  Ir jau svajojau TOOOKIAS sukneles iš jų siūti! Kai šį, mėlynąjį, susikirpinėjau, kilo keistas įtarimas, kad jis pernelyg nepasiduoda nei adatėlėms, nei žirklėms... Kai šiaip ne taip susikirpusi paguldžiau po adata - nei iš vietos ir nepadėjo niekas!!!! Nei mašinos reguliavimas, nei adatos (naujos ir vėl naujos) pirkimas, siūlo keitimas, siūlių reguliavimas... turbūt paprasčiau būtų buvę su superklijais suklijuoti.... O vargeli! Po trijų galvos kvaršinimo savaičių kolegė priminė apie antikinį siuvimo per popierių metodą. Buvau apie jį girdėjusi, bet negalėjau patikėti, kad jis gali būti naudojamas kaip tinkamas su šiuolainėmis siuvimo mašinomis (argi jos nėra tobulos pačios savaime???). Mano didelei nuostabai, mašina pagaliau siuvo!!!! Popierių teko dėti ir viršuje, ir apačioje. O po to, tik gražiai ir atsargiai nuplėšti... (aišku, tai šiek tiek pažeidė siūlę, tačiau juk ji pagaliau buvo čia, ar ne?)

Taip suknelė tapo sijonu - po šitokio vargo vargti dar ir su įsiuvais, apykaklėmis ir rankovėmis nebūčiau ryžusis...  Gražiam suraukimui ties liemeniu reikia naudoti tą pačią metodiką, kaip ir statant rankoves: retu dygsniu dideliu žingsniu pravažiuoti su kontrastuojančia spalva šiek tiek tolėliau būsimos siūlės (tobulu atveju - per dvi vietas - aukščiau ir žemiau būsimos siūlės):

O tada, palikus gan ilgus siūlus iš kraštų, tvarkingai sutampyti į klosteles, maždaug taip (patikėkit, tai visai nesunku, svarbu tik pasirinkti, kurį - viršutinį ar apatinį - siūlą tempsite):

Kol kas paliekame taip: kai detalė bus prisiūta, kontrastuojantį siūlą lengvai įkirpame keliose vietose ir ištraukiame. Suknelei tapus sijonu, papildomai pasigaminu juosmenį. Tam išsikerpu juosmens ilgio ir keleto centimetrų pločio stačiakampį, kurį sutvirtintu flizelinu

Tuomet sudedu gerosiomis pusėmis su "sukvarbatkintu" sijono kraštu ir susiūnu (blogojoje pusėje).  Kadangi manoji odisėja su šiuo trikotažu pažymėta nusivylimo kartėliu, siūnu po kelis kartus... Tuomet per juostos vidurį atlenkiu į blogąją sijono pusę, kraštuką įlenkiu į vidų, ir viską prisiūlėju ranka. Nuardau raudoną siūlą. Nepatikėsite, bet sudėtingiausias momentas - sagos įsiuvimas (kilpos formavimas)... Apie tai gal plačiau kitą kartą, nes šis projektas ir taip jau pažymėtas dideliu nesėkmės ženklu.

Nepaisant viso ištikusio vargo, rezultatas labai malonus - trikotažas tokio švelnumo, o sijonas tokio "plevėsiškumo", kad karštą vasaros dieną jis nepamainomas. Ir dar netikėtai išmokau įvairių siuvimo triukų! Tiesa, nepaminėjau, kad sijonas yra paprasta stačiakampio detalė (dvi) šiek tiek nužulintais šonais (lengva trapecija). Jums turbūt kils klausimas, kodėl sijonas ne tas, kur velkasi žeme, na iš tų, kurie dabar ant bangos, kur visas Vilnius tik su tokiais vaikšto? Galite pridėti sprindį ir pasisiūti tokį :) O man principas neleidžia...

 

PS. Žiūriu į foto ir toks apmaudumas, kad nėra kaip jums nupasakoti, kokio lengvumo ir švelnumo šis audinys, ir kokio gerumo jausmas, kai einant vėjas plazdena klostėse  :)