2013 m. liepos 27 d., šeštadienis

Atostogų reikalai

Kadangi vasaros laikotarpiu siuvimas staiga ima nebeatrodyti pati įdomiausia veikla, tad ir naujų projektų nelabai yra. Bet vis ketinu jums parodyti keletą ankstesnių darbų, kurie, tikiu, tikrai bus naudingi. Tvarkantis spintą visada atsiranda rūbų, kurie mieli be galo, tačiau arba, kaip sakoma, "skalbiant susitraukė" arba prakiuro kokioje visai netinkamoje vietoje... Apie šortų gamybą iš kelnių gal nė nepasakosiu, nes tai taip paprasta kaip "čirkšt čirkšt, brrr viena klešnė, brrrr kita" :)

1. Mini gamyba iš senų džinsų
Mane šis klausimas visada domino - kadangi jau daug metų visi džinsai nusinešioja iki nudilimo (bet ir toliau juos tampau...). Vieni - ypatingai faini, išdilo ir galų gale plyšo tokioje vietoje, kad šortų gamyba iš karto atkrito - per aukštai. Tačiau mesti lauk irgi kažkaip nekilo ranka. Burdose ir internete buvau prisižiūrėjusi visokių beviltiškų variantų, ką galima padaryti su senais džinsais, tačiau apsiuvimas užuolaidomis manęs visai nežavėjo. Mini yra mini - karštą vasaros dieną ar prie jūros visada sueina. Nukirpusi sudilusias vietas ir bandydama sudėti į nors kiek normalesnę siūlę  priekyje ir gale supratau, kad tobulai nesigaus. Na, bet finale gavosi visai priimtinas variantas:

Dvi pačios sunkiausios vietos buvo šios: pirma, priekinė siūlė. Kadangi gražiai sudėti nebuvo kaip, gavosi toks mažas kauburiukas (žr.foto apačioje). Visgi, maksimaliai pakišus po viršutine siūle bei pravažiavus dvi siūles su džinsiniu siūlu (rekomenduoju! Jis šiek tiek brangesnis už įprastą, bet labai pasiteisino), nėra toks matomas. Beje, apsirengus, tas kauburiukas pasislepia į tokią natūralią džinsams būdingą klostę priekyje ir jo iš viso nesimato. Pati siūlė gavosi šiek tiek lenkta (būtent dėl to, jog prieš tai buvo kelnės).
Kiek sunkiau gavosi su kita puse, bet šiek tiek pastrategavusi padariau štai taip:
Mano nuostabai, siuvimo mašina gana neblogai tą storą sutvarkė. Bijodama "avarijų" dar sykį sutvirtinau ir ranka. Nugaros siūlę taip pat dariau dvigubą (ne su dviguba adata, bet tiesiog dvi lygiagrečias siūles). Su tuo pačiu siūlu džinsui atlenkiau ir pravažiavau sijono apačią.
Rezultatu esu super patenkinta! Beje, turėčiau pasakyti, kad prisižiūrėjusi džinsinių sijonų parduotuvėse, savojo nei kiek nevertinu kaip "šleivo" - jis gerai nublukęs (natūraliai) bei minkštas (dėl ilgo džinsų tampymo), o dėvint tos naujai atsiradusios siūlės sukrenta taip, kad nekrenta į akis. Ir tas jo netobulumas man savotiškai žavingas ir savas. Beje, laisvalaikio rūbui nelabai ir keliu kažkokių tobulumo reikalavimų.

2. Kelnių virtimas į bridžus: liemens taisymas
Šias garstyčių spalvos kelnes (nuotraukoje gal nesimato viso grožio), kurios yra iš džinsinio audinio su pūkeliu (švelnumas neišpasakytas! tokio audinio gyvenime nesu daugiau mačiusi) gavau kaip įdomų egzempliorių iš savo artimų giminaičių, kurie labai domisi ir palaiko mano "perdirbimų" projektus. Gaila, kad neturiu foto "prieš" - tikrų tikriausias 80-ųjų egzempliorius!- plačios klešnės su siaura apačia ir neįtikėtinai siauru liemeniu. Todėl visų pirma jį nukirpau kaip galėdama arčiau juosmens (džinso ardymu siūlau neužsiimti). Tada žemiau kelių čirkštelėjau abi klešnes ir išdalinau jas į keturis gabalus (kirpdama arčiausiai siūlės), du iš jų (plačiausius) naudojau toliau. Sukirpau du vienodus stačiakampius, paklijavau storesniu flizelinu bei susiuvau juos ties siaurąja dalimi. Tada gerai užlyginau per siūlę, o po to - per vidurį iš gerosios pusės (kad gautųsi tokia V raidė). Vėl atsiverčiau blogąją pusę, ir palei tą vietą, kur bus užsegimas, susiuvau stačiai ir apkirpau palei pat siūlę. Išvertus, suformavau kampukus (iš apačios pabaksnojau žirklėmis). Tada detalės apačią iš gerosios pusės truputį atlenkiau į vidų ir smeigtukais suformavau juosmenį - kad išorėje ir viduje abi pusės gražiai sutaptų bei pakaktų vienos siūlės. Tiesa, tą vietą, per kurią buvo susiūtos pirminės dvi klešnių detalės, taikiau, kad eitų ties nugaros centrine siūle ir atrodytų, kad "taip ir turi būti". Siūdama pravažiavau ne tik ties apatine juosmens linija (kuri buvo sutvirtinta smeigtukais), tačiau ir pro užsegimo pusę statmenai bei per viršų (tiesa, mašina kai kur dėl storumo jau atsisakė siūti...):

Gal ir smulkiai čia bandau jums paaiškinti, tačiau iš tiesų tai padaryti buvo labai lengva. Dar vienas dalykas, kuris visam šiam reikalui suteikė nemažai solidumo - turėjau nuo kažkokių džinsų užsilikusią nepanaudotą atsarginę sagą. Siuvimo mašina atsiuvau atitinkamo dydžio skylę vienoje pusėjė. Su yla padariau skylę kitoje, prakišau tą dalį ant kurios maunasi saga ir, pridengusi audiniu iš abiejų pusių, porą kartų smagiai kaukštelėjau plaktuku. Tadam! Tai mano pats populiariausias vasaros rūbas - gana platūs ir šiek tiek ilgesni nei įprastai šortai-bridžai :)


Tikiuosi, kad šis mini reportažas paskatins jus naujomis akimis pažiūrėti į atgyvenusius ar susidėvėjusius daiktus spintoje, ir dar prikelsite juos naujam (gal netgi geresniam :) ) gyvenimui!

2013 m. birželio 15 d., šeštadienis

Siuvimo džiaugsmas grįžta (1)

Kažkaip pamažu ėmė grįžinėti senas pražuvėlis siuvimo džiaugsmas! Ta proga pagaliau pabaigiau dar vieną projektą - vasarišką  plėvėsuoklį sijoną. Tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, kad būtent jis smarkiai ir prisidėjo prie to džiaugsmo dingimo...

O buvo taip - įsigijau du po 1,8 m. gana brangius trikotažus - švelnutėlius minkštutėlius.  Ir jau svajojau TOOOKIAS sukneles iš jų siūti! Kai šį, mėlynąjį, susikirpinėjau, kilo keistas įtarimas, kad jis pernelyg nepasiduoda nei adatėlėms, nei žirklėms... Kai šiaip ne taip susikirpusi paguldžiau po adata - nei iš vietos ir nepadėjo niekas!!!! Nei mašinos reguliavimas, nei adatos (naujos ir vėl naujos) pirkimas, siūlo keitimas, siūlių reguliavimas... turbūt paprasčiau būtų buvę su superklijais suklijuoti.... O vargeli! Po trijų galvos kvaršinimo savaičių kolegė priminė apie antikinį siuvimo per popierių metodą. Buvau apie jį girdėjusi, bet negalėjau patikėti, kad jis gali būti naudojamas kaip tinkamas su šiuolainėmis siuvimo mašinomis (argi jos nėra tobulos pačios savaime???). Mano didelei nuostabai, mašina pagaliau siuvo!!!! Popierių teko dėti ir viršuje, ir apačioje. O po to, tik gražiai ir atsargiai nuplėšti... (aišku, tai šiek tiek pažeidė siūlę, tačiau juk ji pagaliau buvo čia, ar ne?)


Taip suknelė tapo sijonu - po šitokio vargo vargti dar ir su įsiuvais, apykaklėmis ir rankovėmis nebūčiau ryžusis...  Gražiam suraukimui ties liemeniu reikia naudoti tą pačią metodiką, kaip ir statant rankoves: retu dygsniu dideliu žingsniu pravažiuoti su kontrastuojančia spalva šiek tiek tolėliau būsimos siūlės (tobulu atveju - per dvi vietas - aukščiau ir žemiau būsimos siūlės):
O tada, palikus gan ilgus siūlus iš kraštų, tvarkingai sutampyti į klosteles, maždaug taip (patikėkit, tai visai nesunku, svarbu tik pasirinkti, kurį - viršutinį ar apatinį - siūlą tempsite):
Kol kas paliekame taip: kai detalė bus prisiūta, kontrastuojantį siūlą lengvai įkirpame keliose vietose ir ištraukiame. Suknelei tapus sijonu, papildomai pasigaminu juosmenį. Tam išsikerpu juosmens ilgio ir keleto centimetrų pločio stačiakampį, kurį sutvirtintu flizelinu

Tuomet sudedu gerosiomis pusėmis su "sukvarbatkintu" sijono kraštu ir susiūnu (blogojoje pusėje).  Kadangi manoji odisėja su šiuo trikotažu pažymėta nusivylimo kartėliu, siūnu po kelis kartus... Tuomet per juostos vidurį atlenkiu į blogąją sijono pusę, kraštuką įlenkiu į vidų, ir viską prisiūlėju ranka. Nuardau raudoną siūlą. Nepatikėsite, bet sudėtingiausias momentas - sagos įsiuvimas (kilpos formavimas)... Apie tai gal plačiau kitą kartą, nes šis projektas ir taip jau pažymėtas dideliu nesėkmės ženklu.

Nepaisant viso ištikusio vargo, rezultatas labai malonus - trikotažas tokio švelnumo, o sijonas tokio "plevėsiškumo", kad karštą vasaros dieną jis nepamainomas. Ir dar netikėtai išmokau įvairių siuvimo triukų! Tiesa, nepaminėjau, kad sijonas yra paprasta stačiakampio detalė (dvi) šiek tiek nužulintais šonais (lengva trapecija). Jums turbūt kils klausimas, kodėl sijonas ne tas, kur velkasi žeme, na iš tų, kurie dabar ant bangos, kur visas Vilnius tik su tokiais vaikšto? Galite pridėti sprindį ir pasisiūti tokį :) O man principas neleidžia...
 

PS. Žiūriu į foto ir toks apmaudumas, kad nėra kaip jums nupasakoti, kokio lengvumo ir švelnumo šis audinys, ir kokio gerumo jausmas, kai einant vėjas plazdena klostėse  :)

2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Kai trūksta įkvėpimo

Pastaruoju metu kažkaip neturiu įkvėpimo siūti. Nežinau net, kodėl. Kantriai laukiu, kada tas džiaugsmas grįš, kol visi spėlioja ir guodžia :) Tiesą sakant, karts nuo karto visgi prabirbiu kokią siūlę, dėl visa ko, dėl "pasitikrinimo". Tik rezultatų iš to ne kažkokių... Šįkart trumpa idėja, gal kas pasinaudosite kurią vasaros popietę.

Žodžiu, marškinukams be galo mylimiems  nutiko karštas "romanas" su lygintuvu... Po tokių nuotykių neatstatomai sugadinta viena apykaklaitė. Taigi, tai vienas iš tų klasikinių atvejų, kai daiktas sugadintas, o ranka (mylinti) tiesiog negali išmesti.
 Patvirtinamas reabilitacinis planas: nuardyti apykaklę bei nuimti rankoves.
Apykaklę nuardau su žirklutėmis ir adata - turi būti labai tvarkingai atlikta, neišplėštas audinys. Po šios procedūros tiesiog sudedu abi dalis atgal ir patvarkydama (kadangi viena dalis šiek tiek ilgesnė už kitą, - kaip ir privalu) susiūnu jas tarpusavyje. Su rankovėmis cackinimosi mažiau - tiesiog taupiai nurėžiu palei pat siūlę, atlenkiu į vidų ir atsiūnu (įkirpdama iš vidaus V forma atlenkimą tose vietose, kur audinys garbiniuojasi ir lenkiasi nenoriai, pvz, ties pažastų linkiu. Tik reiktų nepamiršti tas vietas šiek tiek sutvirtinti siūleliu). Norint tobulesnio rezultato, siūlyčiau daryti atvartukus ar pasiūti juostele (bet aš jos neturiu po ranka).

Nei čia buvo nei čia ką, bet daiktas smagus kaip naujas ir jaukus kaip senas :)

2013 m. balandžio 18 d., ketvirtadienis

Pavasario spalvos džiaugsmai

Prieš pradėdama siūti šią suknelę nuoširdžiai tikėjausi padaryti dar vieną gan išsamų reportažą apie dar vieną siuvimo projektą. Bet.. nutiko dvi ne-netikėtos "bėdos-ne bėdos", dėl kurių foto reportažas šįkart gana kuklus: pirmoji - sakiau sau, kad kai tik bus kokia "įdomesnė" vieta, iš karto fotografuosiu ir išsamiai aprašysiu. Ir tik jau visiškai bedarydama baigiamąją apdailą supratau, kad tokios vietos nebuvo nei vienos - viskas buvo tiek paprasta, kad gėda burną aušinti. Antroji priežastis ta, kad suknelė spintoje kabėjo tokiu greičiu, jog net nespėjau susivokti, iš ko tą reportažą ir reikėtų daryti. Tad - spręskite patys :)

Modelis adaptuotas pagal asmeninį patogumą (ilgis ir iškirptė) http://www.burdastyle.ru/model/2012-burda-12-127

Medžiaga: tankus trikotažas, apie 38 Lt/m (aha, "pasitaškiau") prireikė gal apie 1,2 m. Papildomai būtina tokį tankų trikotažą "įkertanti" adata.

Procesas trumpai: pasidariau iškarpas, susikirpau medžiagą (užtrukau apie valandą), dar per kelias - susiuvau , apsiūlėjau, įstačiau rankoves, atlenkiau apačias. Na, ir ką čia apie tai galima papasakoti???? :) Užtat pritrūkusi siuvimo džiaugsmo sekmadienį sėdau prie kito projekto, ir... negrįžtamai "sukaliau" savo siuvamąją... Teks reanimuoti (gal kas žinot meistrą Vilniaus mieste?) arba pirkti pritaikytą pramoniniams kiekiams :)))


Linkiu visiems gražaus artėjančio savaitgalio bei įkvėpimo siūnant!

2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Nauja suknelė arba įsiuvai ir apykaklės

O jūs dar atsimenat, kada aš paskutinį kartą rašiau? Taigi, kad prieš šimtą milijonų metų... Siaubingai susigėdusi grįžtu su savo per tą laiką sukauptais reportažais ir naujais projektais bei tikiuosi artimu metu remontų namie nebedaryti, savo siuvimo stalo kitiems reikalams neaukoti bei kaip reikiant atsigriebti už šį laikotarpį.

Šįkart nusprendžiau laikinai sustabdyti Refashion projektą bei pasisiūti suknelę, kurių juk visada taip norisi - paprastų, smagių, kasdienio tampymo darbe. Originalas: http://www.burdastyle.ru/model/2012-burda-11-122

Pasirinkau tamsiai rudą beveik juodo šokolado spalvos medžiagą su užtrauktuku ryškiai geltonais dantukais, kuris turi tapti visos suknelės akcentu nugaroje. Sukirpimo procesas:
Iškarpos dėstomos ir užlankos daromos laikantis instrukcijos. Pirmosios siūlės, kurios yra daromos susikirpus detales yra įsiuvai. Aš juos darau taip: sukirpusi detales, nuimu popierinę iškarpą, susižymiu reikšmingus taškus. Tada per įsiuvo vietą įkerpu ir užlenkiu V formos tarpuką. Va taip:
Kodėl pas mane įrašyta "padidinti"? :) Nes toje vietoje turiu daryti platesnį įsiuvą, o nuo ilgio nenukrypti. Taigi, pagal V kraštelį apsižymiu audinį (abi detales arba abi puses!) kreidele, pasigilinu pagal savo poreikius ir sulenkiu per įsiuvo vidurį, kad būtų galima siūti. Smeigdama per kreidele pažymėtą liniją dar pasitikrinu, ar kitoje pusėje ji išlenda taip pat kreidele pažymėtoje linijoje. Atkreipkite dėmesį, kad čia nieko nėra atsitiktinio: lenkimo pusė, susmaigstymo kryptis. Siuvame nuo plačiosios dalies link siaurosios ir paskutinius dygsnius jau taikome visiškai ties paskutiniais siūleliais ant sulenkimo krašto.
Pabaigoje siūlės neužtvirtiname (pirmyn-atgal), bet paliekame gana netrumpus galus: juos reikia surišti į gražų mazgelį ir nukirpti paliekant bent po kelis mm. 
Dabar įsiuvas jau baigtas: gerai užlyginame instrukcijoje nurodyta kryptimi, ir galime siūti kitas siūles (pečius, vidurio liniją, šonus). 

Dar viena įdomesnė ir aptarimo reikalaujanti vieta yra apykaklė. Norint suformuoti gražiai formą laikančią apykaklę, reikia iš vidaus prisiūti tokį flizelinu sutvirtintą "kalnieriuką". Skamba įmantriai, bet veikti nėra ką. Susikerpam apvadą. 

Ir lygiai taip pat susikerpam flizeliną. Kas tas yra? Tai toks permatomas lengvas audinukas, kainuoja po kelis litus metras. Jo paskirtis pakietinti ar suteikti formą pagrindiniam audiniui. Jis būna prisiuvamas (šito gal nesirinkit) arba prilyginamas (mikro klijų lašeliai prikabina prie pagrindinio audinio). Atrodo maždaug taip:
Ar jo tikrai reikia? Tikrai tikrai! Gabalėlis paprasto kokybiško flizelino padarys tikrą stebuklą. Taigi, pasitikriname, ar tie klijų lašiukai tikrai yra audinio (ne lygintuvo) pusėje ir prilyginame. Pirmą kartą siūlau pasitreniruoti ant atraižėlių - mat perkaitinus lygintuvą jis šiek tiek sutraukia flizeliną į bangeles arba ištempia. Lyginti reikia iš pradžių lengvai  braukiant (neužlaikyti ir nespausti), o tik po to, kai jau prikimba, galima su trumpu užlaikymu ir paspaudimu. Žodžiu, detalės sukimba. Tada jas susiuvame tarpusavyje. Man dar patinka kraštą apkantuoti specialia juostele kantavimui - gražiau ir tvarkingiau atrodo. Tuomet prisiūname tokį kalnieriuką nurodytais atstumais prie pagrindinio audinio apykaklės krašto. Kad galėtume atlenkti, reikia nurėžti likučius labai arti siūlės, maždaug taip 
Dabar jau galime atversti į blogąją pusę, užlyginti taip, kad nesimatytų linijos, ir siūleliu kitu prikabinti ties pečių siūlėmis. Kai siūsite užtrauktuką, šitų atvartėlių kraštus atlenksite ir gražiai ranka prisiūsite šalia užtrauktuko. 

Tokias įdomybes kaip skeltukas bei užtrauktuko įsiuvimas, galėsime aptarti artimoje ateityje. 
O štai toks yra manasis galutinis originalas :)))



2013 m. vasario 9 d., šeštadienis

REFASHION: švarkas 3

Ir kaip aš čia šįkart taip užgaišau? Tai fotografijų pritrūkau, tai vis neprisėdau įrašo sutvarkyti.. Bala ten nematė :) Atiduodu į jūsų rankas trečiąjį šio projekto kūrinį. Kadangi nuo pat pradžių ėjome sunkėjimo linkme - tad ir šis darbas tikrai reikalavo žymiai daugiau laiko ir įgūdžių nei pirmieji. Tačiau jis buvo pirmasis kitu aspektu - būtent nuo jo prasidėjo visa refashion projekto mintis. Nes užmačiusi tokį baisų daiktą iš tokios neįtikėtinai gražios spalvos audinio (kuris net fotografijose ne visai matosi - aiškiai ryžos spalvos su rudu ir auksiniu peraudimu) negalėjau susilaikyti jo nepasiėmusi. O paskui jau ėmiau sukti galvą, ką čia su juo padarius :)

Taigi, pirminis vaizdelis visiškai graudus (nu bet visiškai):
Trumpai tariant, planas buvo toks, o tai reiškia, kad keistis turėjo beveik viskas:
Šįkart negalėjau kentėti ir visų pirma nurėžiau tas baisias kutosines nesąmones - vėliau gal šiek tiek ir pasigailėjau, kad nesiėmiau gražiai atardyti, mat centimetras kitas nebūtų pamaišęs. Visgi - tiesiog negalėjau į jas žiūrėti nuo pat pradžių
Toliau standartiškai - pamušalo nuardymas, apykaklės nukirpimas (visiškai, mat šansų ardyti ir kažką iš to meistrauti nebuvo, o noro juo labiau)  bei viso siuvinio tiesioginis perkirpimas pusiau per nugaros centrinę dalį
Ir po pasikartojančių kelių vizitų prie didelio veidrodžio kuo puikiausiai sulipdžius visą nugaros liniją staiga paaiškėjo kažkaip nenumatyta problema - negaliu pakankamai dailiai suimti rankovės siūlių ir pakeitimus reikės daryti esminius. Tačiau nusprendžiau surizikuoti ir atlikti vieną veiksmą, smarkiai neįprastą švarkų siuvimo technikai, tačiau labai dažną megztinių bei trikotažo surinkimui: ištisinę siūlę riešas-liemuo. Atrodė maždaug taip (aišku, po nuoseklių matavimų ir metru, ir gyvai):
Rezultatas pranoko mano lūkesčius! Tačiau bendrai paėmus, tai siūlau šį metodą naudoti gana atsargiai. Beje, kam dar nėra tekę ardyti švarkų iki tokio lygio, pasakysiu, kad pamušalas prie pagrindinės švarko dalies paprastai yra prikabinamas tokia papildoma juostele ties pečiais ir pažastimi, todėl atlikus aukščiau aptartą veiksmą būtina atlikti tokį pritvirtinimą iš naujo.
O katė siuvinių inspektorė visame šiame procese nei per žingsnį taip sakant :)
Na,ką, liko sunkioji dalis,- sutvarkyti priekį ir apykaklę. Patikėkit, o tai tikrai buvo sunkioji dalis! Šiame etape lūkuriavau net kelias savaites (kadangi siūnu tik savaitgaliais), bandydama apsispręsti, ar dėti apykaklę (jeigu taip - zomšinę ar odinę), ar nedėti visai ir palikti V formos priekį. Kadangi aiškumo nebuvo, o skubėti irgi nebuvo kur, laikiau ant lyginimo lentos kitame kambaryje visus variantus ir karts nuo karto užsukdavau pasitikrinti, ar aiškumas neatėjo :) Visgi atėjo - jog bet kokia apykaklė smarkiai užgožtų audinio grožį, todėl jų atsisakiau visai. Tačiau šitą mintį pasilikau paskutiniam darbui.
Taigi, kadangi paskutiniame etape prieš svarstymus apykaklė buvo bei taip ir liko nukirpta visiškai, tai reiškia, kad vidinėje švarko pusėje neliko pagrindinio audinio, tik pamušalas, o siūti vieną tiesiai su kitu reikštų apykaklės standumo praradimą. Todėl iš nukarpytų likučių sumeistrauju pailgą pusmėnulio lanko formos juostelę (iš dviejų dalių susiūtų per nugaros centrinę liniją), kuri prisisiųs maždaug taip (tik iš tinkamos pusės, aišku, o pamušalas vėliau tvirtinsis prie jos iš apačios):

Man taip gavosi, kad ta papildoma juostelė jau buvo paklijuota flizelinu (kietinamuoju audiniu), tačiau jeigu šito nebūtų - BŪTINA tai atlikti patiems! Apie flizelino gėrius papasakoti matyt prisieis kažkada nelabai tolimu metu. Taigi, kai susiūnama viršutinė siūlė (žr.žemiau), reikia nukirpti labai labai arti krašto visą nebereikalingą dalį (neperkerpant siūlės bet ir pernelyg nesibaiminant dėl tokio baisaus metodo - paprastai per tas vietas nėra rizikos kam nors suplyšti), išversti į gerąją pusę, užlyginti bei iš apačios ranka prisiūti pamušalą.

Tuomet jau tvarkingai simetriškai apkirpau priekinius atlapus bei susiuvau iš vidaus. Tačiau net ir po to, kai apkirpau perteklinius kraštelius, išverčiau ir užlyginau, paaiškėjo, kad nekrenta taip, kaip turėtų. Flizelinas, kuris puikiai laikė pirmines švarko "formas", visai nebetiko esamai konstrukcijai fiksuoti. Tad ryžausi pravaryti vos matoma siūle palei pat siūlės kraštą ir taip jį šiek tiek sutvirtinti

Tačiau nepakankamai įvertinau audinį, kuris visgi nėra toks tvirtas iš savęs, kaip galėjo atrodyti iš pirmųjų fotografijų, ir atlikus vos matomą siūlę, priekis pradėjo glebti kitose ne tokios tvirtose vietose. O tu vargeli... Teko pravažiuoti dar viena vos matoma, bet visgi matoma siūle už keleto centimetrų ir sutvirtinti visą priekį dar sykį. Beje, apačioje esanti fotografija bene geriausiai atspindi tikrąjį audinio raštą ir spalvą:
Taigi, dar šiek ne tiek pasikamavusi pakeičiu sagas (o pastarųjų pasirinkimas mane pastaruoju metu liūdina tiesiogine žodžio prasme..), turiu štai tokį rezultatą: TADAAAAAM!!!


Ir kaip visada - tik visą dieną pravaikščiojus su nauju rūbu, randi keletą vietų, kurias reikėtų šiek tiek pakoreguoti. Bet negi aš jums čia pasakosiu apie savo brokelius :) 

Kad pavydas nugraužtų bambą galutinai: projekto vertė nesiekia 20 litų (netgi įskaitant didelę špūlę rudų siūlų, kurių užteks dar pusei gyvenimo, bei naujas sagas). 

Taigi, šiandien tiek mano naujų projektų. O kada grįšiu su naujais darbais - dar nežinia, mat mano siuvimo stalą tenka naudoti visai kitiems reikalams :( Be to, paskutinis, ketvirtasis darbas šiame cikle žada tikrai nemažus iššūkius net ir man. 

Tiesa, viso šio darbo metu mane kamavo viena mintis: kad pažeidus tokią ištisą daugybę "teisingo" siuvimo taisyklių, šįkart jau tikrai būsiu apskelbta eretike :) Na, bet rezultatus ir priemones įvertinsite ir jūs, ir aš pati, bedėvėdama naująjį švarką.

Kūrybingo visiems savaitgalio!

2013 m. sausio 22 d., antradienis

REFASHION: Švarkas 2

Rašydama praėjusį pranešimą pamiršau paminėti vieną klausimą, kuris, tikiu, daugumai tikrai iškilo. Kam pirkti per didelius rūbus ir paskui juos taisyti, jeigu galime pirkti savo dydžio, netaisyti ir tiesiog nešioti? Atsakymas būtų štai toks: o jūs pabandykite rasti savo dydžio ir (arba) daugmaž madingą drabužį TOSE parduotuvėse; arba, o jūs pabandykite rasti TOKIĄ medžiagą įprastinėse parduotuvėse; arba, O KUR KAIFAS???? :)

Taigi, kai aptarėme esminį klausimą, eime prie antrojo darbo šiame projekte - raudonojo švarkelio. Buvo šitaip va ir va kaip:


Nors ir ne pats didžiausias iššūkis, tačiau darbo keletui valandų - su kaupeliu. Pirmiausia išsirenku baisiausias vietas (per siūles):

Pirmas darbas - nuardyti pamušalą apačioje (tačiau neardyti per daug - reikia tik pasidaryti pakankamą priėjimą prie reikiamų vietų) bei atlikti korekcijas per siūles - mano atveju, kišenių pavertimas  šoninėmis siūlėmis ir nugaros susiaurinimas įimant per centrinę nugaros siūlę. Štai taip atrodo kišenės, kurių tuoj neliks: pamušalas bei užtrauktukai jau nuardyti iš vidaus
Tuomet įimu truputį daugiau nei lenkimo linija (kad nesimatytų pablukusių kraštų), užsiūnu ir gerai palyginu (apačioje vaizdas iš blogosios, tai yra, būsimos siūlės pusės).
Kad galėčiau prieiti prie nugaros centrinės siūlės, reikia susismaigstyti adatėlėmis kraštus ir nukirpti visokias nesąmoningas apykakles ir užtrauktukus (pats linksmiausias momentas :) :
Beje, apykaklę ne tiesiog nukirpti, bet gražiai nuardyti per siūles, mat vėliau su ja dar reikės padirbėti

Dabar priėjimas prie centrinės nugaros siūlės jau laisvas, tad drąsiai režiame perpus

Po viso šio smagumo - sunkioji dalis: susidaigstyti reikiamas siūles taip, kad jau būtų galima siūti. Šiame etape bent 4-5 kartus žygiuoju prie veidrodžio ir smeigtukais bandau susismaigstyti PER būsimų siūlių vietas, kraštus atlenkiant  į šonus bei irgi pridaigstant (kad kuo mažiau pūstųsi nuo palaidų kraštų ir būtų galima kuo tiksliau įvertinti, ar nebus per daug ar per mažai įimta). Šiame etape kantrybė tikrai gali trūkti, bet reikia kipšui nepasiduoti ir kantriai eiti iki galo. Kaip sakoma, devynis kartus matuok, dešimtą - kirpk. Kai jau įsitikinama, kad "gerai", reikia susiūti ir vėl pasižiūrėti. Ir tik po to galima užlyginti, nukarpyti perteklinius kraštus, apsiūlėti (jeigu reikia). Bendram įsivaizdavimui, dabartiniame etape nugara ir kišenės jau susiūti, belieka susitvarkyti apykaklę ir priekį. Pirma apdaigstau apykaklę (tiesa, jos nekirpau - tik nuardžiau nereikalingas detales) ir dailia vos matoma siūle susiūnu ties pačiu kraštu.


Tada išverčiau, iš vidinės pusės atsiuvau palei pat priekinį kraštą
tačiau kadangi toks kraštas nelaiko formos, vos matoma siūle pravažiuoju ir iš gerosios pusės paties kraštelio
Apskritai, būtų labai gerai, kad siūlo spalva būtų kuo identiškesnė siuvinio audinio spalvai - tuomet jis vos matysis, galėsite atlikti daugiau visokių korekcijų. Na ką, beliko sugrąžinti į savo vietas pamušalą. Paprastai pamušalas būna labai lengvas ir šiek tiek platesnis nei pats siuvinys, tad susiaurinę keliais centimetrais kurią nors siūlę, greičiausiai neturėsite iškart taisyti ir analogiškos siuvinio vietos. Bet pasitikrinkite veidrodyje - maža ką.
Dar parodysiu, kaip gražiai ir greitai ranka atsiūlėti (prisiūti) kraštą - kadangi nelabai gera foto kokybė, siūlą paryškinsiu papildomai
O kol užsiimu baigiamaisiais darbais, mane įdėmiai stebi čia pat įsitaisiusi siuvinių inspektorė :)))

Kai jau visa terlionė baigta, lieka tik apdaila: plona juostelė bei juoda subtiliai vos blizganti grandinėlė. Jas vieną ant kitos palei priekio ir apykaklės kraštą prisiūnu ranka.
TA-DAAAAM

Projekto vertė:
Materialas apie 18 Lt
apdailos juostelė ir grandinėlė - apie 10 Lt

Pavaikščiojusi vieną dieną su švarkeliu nusprendžiau, kad visgi reikės dar įtaisyti mini segtuką priekyje blogojoje pusėje, kad švarkelio atlapai lengvai susikabintų ir nesiskėstų į šonus.

Tikiuosi, įkvėpiau ir jus :) Iki greitų, mielieji!!!