Naujas-senas džemperis

Prieš pradėdama šį darbą susimąsčiau, ar mano polinkis į senų daiktų gaivinimą kartais nesidaro panašus į skūpumą. Todėl sąžiningai užsukau į keletą parduotuvių ieškodama džemperio, kuris būtų toks, kaip man reikia - šilto trikotažo, jaukus, su užsegimu priekyje, su kišenėmis, geriau spalvingas (ne juodas). Tiesą sakant, tokio neradau - o gal tik ieškoti geriau reikėjo? Todėl teko nusipirkti 70 cm audinio (šilto trikotažo su šiek tiek vilnos) ir užtrauktuką (kartu atsiėjo apie 15 litų ir dideliausias gabalas trikotažo dar liko ateičiai).

Mielas, ar ne? Tik siaubingai nepatogus maukšlintis per galvą ir smarkiai "susitraukęs" per krūtinę :) Tikslas - nuardyti tik priekinę dalį bei kišenes ir įsiūti užtrauktuką.

Išsiardė visiškai lengvai, priekinės detalės pagrindu padariau naujas dvi detales (truputį didesnes - kad būtų iš ko kompensuoti "susitraukimą" bei įsiūti užtrauktuką):

Na va, beliko tik tiesia siūle viską sudėti atgal: kišenes ant detalių (su siuvimo mašina), tuomet pečių liniją, šoninę liniją, rankovės liniją, apačią (su overloku bei siuvamąja) ir užtrauktuką. Vienu "pravažiavimu" nesiūlau to daryti - overlokas nėra toks manevringas. Dabar truputis paaiškinimo, kodėl overlokas nėra siuvimo mašina: jo adatų konstrukcija neleidžia sutvirtinti pagrindinės siūlės, todėl ji atrodo štai tokia (matosi maži horizontalūs dygsniukai, kai praskleidi):

Galbūt siuvant ploną trikotažą būtų galima apsieiti ir taip, tačiau šis -bijau, - gali ir neatlaikyti, todėl visas pagrindines siūles sutvirtinu siuvamąja. Kol siūnu overloku - širdis dainuoja :)

Užtrauktukas šis paprastas (ne paslėptas), tačiau kadangi tokį siuvu antrą kartą gyvenime, ir niekaip neatsimenu, kaip tai reikėtų daryti - bala nematė, įsiūnu kaip paslėptą. Na va, ir ruduo nebaisus!

Siuvimo džiaugsmas grįžta (II)

Ehėj, aš gi jums dar nepasakojau apie geriausią šios vasaros suknelę ir su jos baigimu galutinai sugrįžusį siuvimo džiaugsmą (tiems, kurie dar mena šį epizodą..). Taigi, kaip suprantate, tai jau vyko prieš kurį laiką. Tačiau kaip ir daugumos mano įrašų atveju - pritrūkstu geresnės kokybės foto, ir tai mane stabdo nuo operatyvaus publikavimosi...

O buvo taip: švelniai persikinės spalvos trikotažas, kaip aš sakau, "žiūrėjo į mane, o aš žiūrėjau į jį" nuo pat įėjimo į audinių parduotuvę. Negalėjau jo nepirkti - nežinojau dar net kam, bet nepirkti negalėjau. Paėmiau kažkiek "iš akies", ir grįžusi namo jau puoliau svajoti. Ir ką - išsvajojau štai tokią suknelę: viršus kaip palaidinės, apačioje kliošas (puskliošis, teisybės dėlei. Nors šiaip tai nesu tikra, kaip ten tiksliai skaičiuojasi tos "saulutės"). Kadangi mano kolekcijoje jau prikaupta įvairiausių iškarpų, viršutinei suknelės daliai tiesiog panaudojau vieną iš jų. Apačioje kirpau pagal tokį principą bet persiskaičiavau pagal savo norus:

Ir gavosi štai taip:

Šiek tiek nerimavau dėl vieno dalyko - ne visai teisingai sukirpau audinį (užsimiršau ir atkirpau tiesiai nuo audinio krašto), todėl vienoje detalės pusėje trikotažo akutės gavosi stačios, kitoje - gulsčios. Maža to, kad labai norint tai šiek tiek matosi, bijojau, kad tai pakenks kritimui ir tada tai jau tikrai bus "kaput".. Na, bet taip neįvyko, viskas gavosi gerai :) Sijono liemens suraukimą dariau pagal metodą, kurį kažkada jau jums rodžiau (ČIA):

Ir finalas štai toks:

Dėl paprastumo tikrai rekomenduoju bet kuriam pradedančiajam! :)

Overlokas arba krašto apmėtymo mašina (serger, overlocker)

Netruko pasklisti žinia apie mano laimingiausią siuvimo dieną ir naują pirkinį, apie kurį kreizėjau pastaruosius kelerius metus, bet vis nesiryžau įsigyti.
Štai ir jis

Likau labai patenkinta KoLiz (http://janome.lt/cont.htm) aptarnavimu - beveik valandą laiko konsultavo, rodė ir atsakė į visus klausimus bei netgi gavau siuvimo apskritai patarimų. Kas nustebino išties maloniai - kad kol kalbėjome, demonstruojamas modelis visą laiką buvo naudojamas - su įvairiais audinių pavyzdžiais ir paaiškinimais. Tiesą sakant, jau seniai mačiau žmonių, kurie su tokia energija dirbtų savo darbą ir taip jį išmanytų bei mėgtų! Nors pati parduotuvė nėra labai didelė (kaip ir pasirinkimas), tačiau apsilankyti tikrai verta. Yra galimybė įsigyti lizingu. Žodžiu, likau labai maloniai nustebinta ir visiems tikrai rekomenduoju.

Vos išpakavusi savo pirkinį čiupau bandyti su tokia energija, kad net dūmai rūko :) Tačiau nepaisant išsamios konsultacijos, instrukciją visgi teko išsinagrinėti. Kaip ir dažnai pasitaiko siuvime - tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nepaprastai sudėtinga, paaiškėja, kad nėra taip ir baisu. Nesiginčysiu - overlokas žymiai sudėtingesnis nei paprasta siuvamoji, tačiau kaip ir visi masiniam naudojimui sukurti produktai - labai pritaikyta paprastam "susišnekėjimui".
Tiems, kam niekada neteko susidurti su overloku, trumpai pasakysiu, kad tai nėra pakaitalas siuvimo mašinai, nes jo konstrukcija ir funkcijos yra visai kitokios (teoriškai yra keli siuvimo mašinų modeliai, kur jis būtų integruotas, tačiau kaip ir visuomet būna su tokiais sumiksuotais produktais - nuo to kenčia ir kaina, ir kokybė). Taigi, overlokas iš esmės yra trikotažo siuvimo - apdailos atlikimo mašina, kuri pjauna audinio kraštą. Kol dar nesu išsamiai jos išsinagrinėjusi, pasakysiu tik tiek, kad ji daro siaurus ir plačius apmėtymo kraštelius, maždaug tokius:

Atrodytų (o ir man dar neseniai taip atrodė) - už ką mokėti tokias keturženkles sumas (na, mano atveju dar triženklė :) ), jeigu visą apdailą galima pasidaryti su paprastu zigzagu??? Bet tai netiesa! Kiekvienam reikėtų pamatyti, ką ji padaro su trikotažu (netgi pačiu bjauriausiu siūti) - suteikia jam formą, tvirtumą, o siuviniui - taisyklingumą. Ir kai iš karto pjaunamas kraštas, gaunasi daug gražiau ir greičiau. Trikotažo siuvimą tai pakylėja bent per kelis laiptelius į aukštesnį lygį! Ta nauja siuvimo patirtis tikrai apdovanoja profesionalesniu siuvimo pojūčiu. Todėl kaip skeptikas, dvejus metus nuoširdžiai abejojęs "ar reikia" ir "ar naudinga", atsakau visiems kitiems skeptikams - jeigu tik yra galimybė - išbandykite, ir jeigu tik yra galimybė - įsigykite. Man užteko vienos dienos ir vieno siuvinio, kad pradėčiau savęs klausti - o kodėl ir kaip aš be to išgyvenau pastaruosius kelerius savo siuvimo metus.

Linkiu visiems naujų džiugių atradimų!

Trumpai apie sagas ir kilpas

Jau kuris laikas rezgu šio įrašo mintį - tema visai nedidelė, tačiau labai naudinga. Turiu gerų pavyzdžių, kaip mašinos pačios pasufleruoja pradedantiems siuvėjams šių įvykių eigą, tačiau kartais nedrąsu eksperimentuoti, nes trūksta aiškumo. Taigi, kas per dyvas tos sagų kilpos?

Jas padaryti sugeba kiekviena ne visai primityvi siuvimo mašina, tiesiog ieškokit ant jos apatinio ir viršutinio ratukų štai tokių ženklų:

Nustatykite ant raudonos kilpos (kur 0 raudona kilpa ir 1, foto dešinėje) bei ant vieneto (raudonai paryškinta kairė stačiakampio pusė, foto kairėje).

Dar jums prireiks ir specialios pėdelės, kiek teko susidurti, daugumos gamintojų ji įtraukta į standartinę mašinų komplektaciją ir atrodo maždaug taip:

Ją reikia prikabinti pėdelės vietoje (pasikelia maža svirtelė ir pėdutė nukris, tada ant to geležiuko pakabinkite kilpų pėdelę).

Ir tai, patikėkit, buvo sunkioji dalis :) Ant audinio pasižymėkite vietas, kur reikės padaryti kilputes (paprastai žymiu bent keliais mm daugiau nei sagos skersmuo, galite prieš tai pasibandyti kilpą ant "juodraščio" ir patikrinti, kokio ilgio kilpos reikia). Pakiškite audinį po pėdele ir tuo slankiojančiu padu, kuris sužymėtas raudona orientacine liniuote, apimkite visą apsižymėtą kilpą (bet ne daugiau). Kai imsite siūti, adata tankiu zigzagu pradės formuoti kairę kilpos pusę, o kai prieisite prie kilpos (pėdelės) apačios, sustokite (geriau tuo metu, kai adata nusileidusi į audinį) ir tiesiog perjunkite į 2 (žr. kairį paveiksliuką viršuje, kur parašyta 2-4), - ir tankiu horizontaliu mėtymu suformuos kilpos kraštą (tik neprimakaluokit viso kalno - o taip kartais irgi nutinka :). Nutaikykite, kai adata įsmigs dešinėje, sustokite, perjunkite 3, pabaikite iki pat kilpos (pėdelės) viršaus zigzagu ir tuomet junkite 4 ir pabaikite kilpą iki galo. Pirmą kartą, kai pabandžiau, negalėjau patikėti, kad ŠITAIP paprasta :) Gal tik pirmus kelis kartus verta pasipraktikuoti ant skiautės, nes dažnai nutinka trys bėdos: arba audinys šiek tiek patempiamas ir zigzagas gaunasi "skystas", arba viršuje ir apačioje pasidaro per daug siūlo ir kilpa gaunasi su gumbukais, na, arba kilpa netinka sagai (per didelė ir laisva arba per siaura). Ir dar vienas pastebėjimas - paprastai kilpos ilgiau ir gražiau nepraranda formos, jeigu toje vietoje būna paklijuota šiek tiek flizelino (bet daug ką lemia ir audinys).

Kai jau suformuosite tiek kilpų, kiek reikia, tiesiog prarėžkite skylutes jų viduryje. Aš tam naudoju skustuką arba mažas žirklutes įpjauti, o po to - su paprastomis žirklutėmis prakerpu. Mačiau, kad yra ir specialūs tokie "krapštukai" - bet čia jau kam kaip patinka.

Šis užsiėmimas labai smagus, norisi tų sagų kalnus pridaryti, kai išbandai. Tad linkiu ir jums saguotų kūrinių :)

Atostogų reikalai

Kadangi vasaros laikotarpiu siuvimas staiga ima nebeatrodyti pati įdomiausia veikla, tad ir naujų projektų nelabai yra. Bet vis ketinu jums parodyti keletą ankstesnių darbų, kurie, tikiu, tikrai bus naudingi. Tvarkantis spintą visada atsiranda rūbų, kurie mieli be galo, tačiau arba, kaip sakoma, "skalbiant susitraukė" arba prakiuro kokioje visai netinkamoje vietoje... Apie šortų gamybą iš kelnių gal nė nepasakosiu, nes tai taip paprasta kaip "čirkšt čirkšt, brrr viena klešnė, brrrr kita" :)

1. Mini gamyba iš senų džinsų
Mane šis klausimas visada domino - kadangi jau daug metų visi džinsai nusinešioja iki nudilimo (bet ir toliau juos tampau...). Vieni - ypatingai faini, išdilo ir galų gale plyšo tokioje vietoje, kad šortų gamyba iš karto atkrito - per aukštai. Tačiau mesti lauk irgi kažkaip nekilo ranka. Burdose ir internete buvau prisižiūrėjusi visokių beviltiškų variantų, ką galima padaryti su senais džinsais, tačiau apsiuvimas užuolaidomis manęs visai nežavėjo. Mini yra mini - karštą vasaros dieną ar prie jūros visada sueina. Nukirpusi sudilusias vietas ir bandydama sudėti į nors kiek normalesnę siūlę  priekyje ir gale supratau, kad tobulai nesigaus. Na, bet finale gavosi visai priimtinas variantas:

Dvi pačios sunkiausios vietos buvo šios: pirma, priekinė siūlė. Kadangi gražiai sudėti nebuvo kaip, gavosi toks mažas kauburiukas (žr.foto apačioje). Visgi, maksimaliai pakišus po viršutine siūle bei pravažiavus dvi siūles su džinsiniu siūlu (rekomenduoju! Jis šiek tiek brangesnis už įprastą, bet labai pasiteisino), nėra toks matomas. Beje, apsirengus, tas kauburiukas pasislepia į tokią natūralią džinsams būdingą klostę priekyje ir jo iš viso nesimato. Pati siūlė gavosi šiek tiek lenkta (būtent dėl to, jog prieš tai buvo kelnės).

Kiek sunkiau gavosi su kita puse, bet šiek tiek pastrategavusi padariau štai taip:

Mano nuostabai, siuvimo mašina gana neblogai tą storą sutvarkė. Bijodama "avarijų" dar sykį sutvirtinau ir ranka. Nugaros siūlę taip pat dariau dvigubą (ne su dviguba adata, bet tiesiog dvi lygiagrečias siūles). Su tuo pačiu siūlu džinsui atlenkiau ir pravažiavau sijono apačią.
Rezultatu esu super patenkinta! Beje, turėčiau pasakyti, kad prisižiūrėjusi džinsinių sijonų parduotuvėse, savojo nei kiek nevertinu kaip "šleivo" - jis gerai nublukęs (natūraliai) bei minkštas (dėl ilgo džinsų tampymo), o dėvint tos naujai atsiradusios siūlės sukrenta taip, kad nekrenta į akis. Ir tas jo netobulumas man savotiškai žavingas ir savas. Beje, laisvalaikio rūbui nelabai ir keliu kažkokių tobulumo reikalavimų.

2. Kelnių virtimas į bridžus: liemens taisymas
Šias garstyčių spalvos kelnes (nuotraukoje gal nesimato viso grožio), kurios yra iš džinsinio audinio su pūkeliu (švelnumas neišpasakytas! tokio audinio gyvenime nesu daugiau mačiusi) gavau kaip įdomų egzempliorių iš savo artimų giminaičių, kurie labai domisi ir palaiko mano "perdirbimų" projektus. Gaila, kad neturiu foto "prieš" - tikrų tikriausias 80-ųjų egzempliorius!- plačios klešnės su siaura apačia ir neįtikėtinai siauru liemeniu. Todėl visų pirma jį nukirpau kaip galėdama arčiau juosmens (džinso ardymu siūlau neužsiimti). Tada žemiau kelių čirkštelėjau abi klešnes ir išdalinau jas į keturis gabalus (kirpdama arčiausiai siūlės), du iš jų (plačiausius) naudojau toliau. Sukirpau du vienodus stačiakampius, paklijavau storesniu flizelinu bei susiuvau juos ties siaurąja dalimi. Tada gerai užlyginau per siūlę, o po to - per vidurį iš gerosios pusės (kad gautųsi tokia V raidė). Vėl atsiverčiau blogąją pusę, ir palei tą vietą, kur bus užsegimas, susiuvau stačiai ir apkirpau palei pat siūlę. Išvertus, suformavau kampukus (iš apačios pabaksnojau žirklėmis). Tada detalės apačią iš gerosios pusės truputį atlenkiau į vidų ir smeigtukais suformavau juosmenį - kad išorėje ir viduje abi pusės gražiai sutaptų bei pakaktų vienos siūlės. Tiesa, tą vietą, per kurią buvo susiūtos pirminės dvi klešnių detalės, taikiau, kad eitų ties nugaros centrine siūle ir atrodytų, kad "taip ir turi būti". Siūdama pravažiavau ne tik ties apatine juosmens linija (kuri buvo sutvirtinta smeigtukais), tačiau ir pro užsegimo pusę statmenai bei per viršų (tiesa, mašina kai kur dėl storumo jau atsisakė siūti...):

Gal ir smulkiai čia bandau jums paaiškinti, tačiau iš tiesų tai padaryti buvo labai lengva. Dar vienas dalykas, kuris visam šiam reikalui suteikė nemažai solidumo - turėjau nuo kažkokių džinsų užsilikusią nepanaudotą atsarginę sagą. Siuvimo mašina atsiuvau atitinkamo dydžio skylę vienoje pusėjė. Su yla padariau skylę kitoje, prakišau tą dalį ant kurios maunasi saga ir, pridengusi audiniu iš abiejų pusių, porą kartų smagiai kaukštelėjau plaktuku. Tadam! Tai mano pats populiariausias vasaros rūbas - gana platūs ir šiek tiek ilgesni nei įprastai šortai-bridžai :)

Tikiuosi, kad šis mini reportažas paskatins jus naujomis akimis pažiūrėti į atgyvenusius ar susidėvėjusius daiktus spintoje, ir dar prikelsite juos naujam (gal netgi geresniam :) ) gyvenimui!

Siuvimo džiaugsmas grįžta (1)

Kažkaip pamažu ėmė grįžinėti senas pražuvėlis siuvimo džiaugsmas! Ta proga pagaliau pabaigiau dar vieną projektą - vasarišką  plėvėsuoklį sijoną. Tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, kad būtent jis smarkiai ir prisidėjo prie to džiaugsmo dingimo...

O buvo taip - įsigijau du po 1,8 m. gana brangius trikotažus - švelnutėlius minkštutėlius.  Ir jau svajojau TOOOKIAS sukneles iš jų siūti! Kai šį, mėlynąjį, susikirpinėjau, kilo keistas įtarimas, kad jis pernelyg nepasiduoda nei adatėlėms, nei žirklėms... Kai šiaip ne taip susikirpusi paguldžiau po adata - nei iš vietos ir nepadėjo niekas!!!! Nei mašinos reguliavimas, nei adatos (naujos ir vėl naujos) pirkimas, siūlo keitimas, siūlių reguliavimas... turbūt paprasčiau būtų buvę su superklijais suklijuoti.... O vargeli! Po trijų galvos kvaršinimo savaičių kolegė priminė apie antikinį siuvimo per popierių metodą. Buvau apie jį girdėjusi, bet negalėjau patikėti, kad jis gali būti naudojamas kaip tinkamas su šiuolainėmis siuvimo mašinomis (argi jos nėra tobulos pačios savaime???). Mano didelei nuostabai, mašina pagaliau siuvo!!!! Popierių teko dėti ir viršuje, ir apačioje. O po to, tik gražiai ir atsargiai nuplėšti... (aišku, tai šiek tiek pažeidė siūlę, tačiau juk ji pagaliau buvo čia, ar ne?)

Taip suknelė tapo sijonu - po šitokio vargo vargti dar ir su įsiuvais, apykaklėmis ir rankovėmis nebūčiau ryžusis...  Gražiam suraukimui ties liemeniu reikia naudoti tą pačią metodiką, kaip ir statant rankoves: retu dygsniu dideliu žingsniu pravažiuoti su kontrastuojančia spalva šiek tiek tolėliau būsimos siūlės (tobulu atveju - per dvi vietas - aukščiau ir žemiau būsimos siūlės):

O tada, palikus gan ilgus siūlus iš kraštų, tvarkingai sutampyti į klosteles, maždaug taip (patikėkit, tai visai nesunku, svarbu tik pasirinkti, kurį - viršutinį ar apatinį - siūlą tempsite):

Kol kas paliekame taip: kai detalė bus prisiūta, kontrastuojantį siūlą lengvai įkirpame keliose vietose ir ištraukiame. Suknelei tapus sijonu, papildomai pasigaminu juosmenį. Tam išsikerpu juosmens ilgio ir keleto centimetrų pločio stačiakampį, kurį sutvirtintu flizelinu

Tuomet sudedu gerosiomis pusėmis su "sukvarbatkintu" sijono kraštu ir susiūnu (blogojoje pusėje).  Kadangi manoji odisėja su šiuo trikotažu pažymėta nusivylimo kartėliu, siūnu po kelis kartus... Tuomet per juostos vidurį atlenkiu į blogąją sijono pusę, kraštuką įlenkiu į vidų, ir viską prisiūlėju ranka. Nuardau raudoną siūlą. Nepatikėsite, bet sudėtingiausias momentas - sagos įsiuvimas (kilpos formavimas)... Apie tai gal plačiau kitą kartą, nes šis projektas ir taip jau pažymėtas dideliu nesėkmės ženklu.

Nepaisant viso ištikusio vargo, rezultatas labai malonus - trikotažas tokio švelnumo, o sijonas tokio "plevėsiškumo", kad karštą vasaros dieną jis nepamainomas. Ir dar netikėtai išmokau įvairių siuvimo triukų! Tiesa, nepaminėjau, kad sijonas yra paprasta stačiakampio detalė (dvi) šiek tiek nužulintais šonais (lengva trapecija). Jums turbūt kils klausimas, kodėl sijonas ne tas, kur velkasi žeme, na iš tų, kurie dabar ant bangos, kur visas Vilnius tik su tokiais vaikšto? Galite pridėti sprindį ir pasisiūti tokį :) O man principas neleidžia...

 

PS. Žiūriu į foto ir toks apmaudumas, kad nėra kaip jums nupasakoti, kokio lengvumo ir švelnumo šis audinys, ir kokio gerumo jausmas, kai einant vėjas plazdena klostėse  :)

Kai trūksta įkvėpimo

Pastaruoju metu kažkaip neturiu įkvėpimo siūti. Nežinau net, kodėl. Kantriai laukiu, kada tas džiaugsmas grįš, kol visi spėlioja ir guodžia :) Tiesą sakant, karts nuo karto visgi prabirbiu kokią siūlę, dėl visa ko, dėl "pasitikrinimo". Tik rezultatų iš to ne kažkokių... Šįkart trumpa idėja, gal kas pasinaudosite kurią vasaros popietę.

Žodžiu, marškinukams be galo mylimiems  nutiko karštas "romanas" su lygintuvu... Po tokių nuotykių neatstatomai sugadinta viena apykaklaitė. Taigi, tai vienas iš tų klasikinių atvejų, kai daiktas sugadintas, o ranka (mylinti) tiesiog negali išmesti.

 Patvirtinamas reabilitacinis planas: nuardyti apykaklę bei nuimti rankoves.

Apykaklę nuardau su žirklutėmis ir adata - turi būti labai tvarkingai atlikta, neišplėštas audinys. Po šios procedūros tiesiog sudedu abi dalis atgal ir patvarkydama (kadangi viena dalis šiek tiek ilgesnė už kitą, - kaip ir privalu) susiūnu jas tarpusavyje. Su rankovėmis cackinimosi mažiau - tiesiog taupiai nurėžiu palei pat siūlę, atlenkiu į vidų ir atsiūnu (įkirpdama iš vidaus V forma atlenkimą tose vietose, kur audinys garbiniuojasi ir lenkiasi nenoriai, pvz, ties pažastų linkiu. Tik reiktų nepamiršti tas vietas šiek tiek sutvirtinti siūleliu). Norint tobulesnio rezultato, siūlyčiau daryti atvartukus ar pasiūti juostele (bet aš jos neturiu po ranka).

Nei čia buvo nei čia ką, bet daiktas smagus kaip naujas ir jaukus kaip senas :)

Pavasario spalvos džiaugsmai

Prieš pradėdama siūti šią suknelę nuoširdžiai tikėjausi padaryti dar vieną gan išsamų reportažą apie dar vieną siuvimo projektą. Bet.. nutiko dvi ne-netikėtos "bėdos-ne bėdos", dėl kurių foto reportažas šįkart gana kuklus: pirmoji - sakiau sau, kad kai tik bus kokia "įdomesnė" vieta, iš karto fotografuosiu ir išsamiai aprašysiu. Ir tik jau visiškai bedarydama baigiamąją apdailą supratau, kad tokios vietos nebuvo nei vienos - viskas buvo tiek paprasta, kad gėda burną aušinti. Antroji priežastis ta, kad suknelė spintoje kabėjo tokiu greičiu, jog net nespėjau susivokti, iš ko tą reportažą ir reikėtų daryti. Tad - spręskite patys :)

Modelis adaptuotas pagal asmeninį patogumą (ilgis ir iškirptė) http://www.burdastyle.ru/model/2012-burda-12-127

Medžiaga: tankus trikotažas, apie 38 Lt/m (aha, "pasitaškiau") prireikė gal apie 1,2 m. Papildomai būtina tokį tankų trikotažą "įkertanti" adata.

Procesas trumpai: pasidariau iškarpas, susikirpau medžiagą (užtrukau apie valandą), dar per kelias - susiuvau , apsiūlėjau, įstačiau rankoves, atlenkiau apačias. Na, ir ką čia apie tai galima papasakoti???? :) Užtat pritrūkusi siuvimo džiaugsmo sekmadienį sėdau prie kito projekto, ir... negrįžtamai "sukaliau" savo siuvamąją... Teks reanimuoti (gal kas žinot meistrą Vilniaus mieste?) arba pirkti pritaikytą pramoniniams kiekiams :)))

Linkiu visiems gražaus artėjančio savaitgalio bei įkvėpimo siūnant!

Nauja suknelė arba įsiuvai ir apykaklės

O jūs dar atsimenat, kada aš paskutinį kartą rašiau? Taigi, kad prieš šimtą milijonų metų... Siaubingai susigėdusi grįžtu su savo per tą laiką sukauptais reportažais ir naujais projektais bei tikiuosi artimu metu remontų namie nebedaryti, savo siuvimo stalo kitiems reikalams neaukoti bei kaip reikiant atsigriebti už šį laikotarpį.

Šįkart nusprendžiau laikinai sustabdyti Refashion projektą bei pasisiūti suknelę, kurių juk visada taip norisi - paprastų, smagių, kasdienio tampymo darbe. Originalas: http://www.burdastyle.ru/model/2012-burda-11-122

Pasirinkau tamsiai rudą beveik juodo šokolado spalvos medžiagą su užtrauktuku ryškiai geltonais dantukais, kuris turi tapti visos suknelės akcentu nugaroje. Sukirpimo procesas:

Iškarpos dėstomos ir užlankos daromos laikantis instrukcijos. Pirmosios siūlės, kurios yra daromos susikirpus detales yra įsiuvai. Aš juos darau taip: sukirpusi detales, nuimu popierinę iškarpą, susižymiu reikšmingus taškus. Tada per įsiuvo vietą įkerpu ir užlenkiu V formos tarpuką. Va taip:

Kodėl pas mane įrašyta "padidinti"? :) Nes toje vietoje turiu daryti platesnį įsiuvą, o nuo ilgio nenukrypti. Taigi, pagal V kraštelį apsižymiu audinį (abi detales arba abi puses!) kreidele, pasigilinu pagal savo poreikius ir sulenkiu per įsiuvo vidurį, kad būtų galima siūti. Smeigdama per kreidele pažymėtą liniją dar pasitikrinu, ar kitoje pusėje ji išlenda taip pat kreidele pažymėtoje linijoje. Atkreipkite dėmesį, kad čia nieko nėra atsitiktinio: lenkimo pusė, susmaigstymo kryptis. Siuvame nuo plačiosios dalies link siaurosios ir paskutinius dygsnius jau taikome visiškai ties paskutiniais siūleliais ant sulenkimo krašto.

Pabaigoje siūlės neužtvirtiname (pirmyn-atgal), bet paliekame gana netrumpus galus: juos reikia surišti į gražų mazgelį ir nukirpti paliekant bent po kelis mm. 

Dabar įsiuvas jau baigtas: gerai užlyginame instrukcijoje nurodyta kryptimi, ir galime siūti kitas siūles (pečius, vidurio liniją, šonus). 

Dar viena įdomesnė ir aptarimo reikalaujanti vieta yra apykaklė. Norint suformuoti gražiai formą laikančią apykaklę, reikia iš vidaus prisiūti tokį flizelinu sutvirtintą "kalnieriuką". Skamba įmantriai, bet veikti nėra ką. Susikerpam apvadą. 

Ir lygiai taip pat susikerpam flizeliną. Kas tas yra? Tai toks permatomas lengvas audinukas, kainuoja po kelis litus metras. Jo paskirtis pakietinti ar suteikti formą pagrindiniam audiniui. Jis būna prisiuvamas (šito gal nesirinkit) arba prilyginamas (mikro klijų lašeliai prikabina prie pagrindinio audinio). Atrodo maždaug taip:

Ar jo tikrai reikia? Tikrai tikrai! Gabalėlis paprasto kokybiško flizelino padarys tikrą stebuklą. Taigi, pasitikriname, ar tie klijų lašiukai tikrai yra audinio (ne lygintuvo) pusėje ir prilyginame. Pirmą kartą siūlau pasitreniruoti ant atraižėlių - mat perkaitinus lygintuvą jis šiek tiek sutraukia flizeliną į bangeles arba ištempia. Lyginti reikia iš pradžių lengvai  braukiant (neužlaikyti ir nespausti), o tik po to, kai jau prikimba, galima su trumpu užlaikymu ir paspaudimu. Žodžiu, detalės sukimba. Tada jas susiuvame tarpusavyje. Man dar patinka kraštą apkantuoti specialia juostele kantavimui - gražiau ir tvarkingiau atrodo. Tuomet prisiūname tokį kalnieriuką nurodytais atstumais prie pagrindinio audinio apykaklės krašto. Kad galėtume atlenkti, reikia nurėžti likučius labai arti siūlės, maždaug taip 

Dabar jau galime atversti į blogąją pusę, užlyginti taip, kad nesimatytų linijos, ir siūleliu kitu prikabinti ties pečių siūlėmis. Kai siūsite užtrauktuką, šitų atvartėlių kraštus atlenksite ir gražiai ranka prisiūsite šalia užtrauktuko. 

Tokias įdomybes kaip skeltukas bei užtrauktuko įsiuvimas, galėsime aptarti artimoje ateityje. 

O štai toks yra manasis galutinis originalas :)))

REFASHION: švarkas 3

Ir kaip aš čia šįkart taip užgaišau? Tai fotografijų pritrūkau, tai vis neprisėdau įrašo sutvarkyti.. Bala ten nematė :) Atiduodu į jūsų rankas trečiąjį šio projekto kūrinį. Kadangi nuo pat pradžių ėjome sunkėjimo linkme - tad ir šis darbas tikrai reikalavo žymiai daugiau laiko ir įgūdžių nei pirmieji. Tačiau jis buvo pirmasis kitu aspektu - būtent nuo jo prasidėjo visa refashion projekto mintis. Nes užmačiusi tokį baisų daiktą iš tokios neįtikėtinai gražios spalvos audinio (kuris net fotografijose ne visai matosi - aiškiai ryžos spalvos su rudu ir auksiniu peraudimu) negalėjau susilaikyti jo nepasiėmusi. O paskui jau ėmiau sukti galvą, ką čia su juo padarius :)

Taigi, pirminis vaizdelis visiškai graudus (nu bet visiškai):

Trumpai tariant, planas buvo toks, o tai reiškia, kad keistis turėjo beveik viskas:

Šįkart negalėjau kentėti ir visų pirma nurėžiau tas baisias kutosines nesąmones - vėliau gal šiek tiek ir pasigailėjau, kad nesiėmiau gražiai atardyti, mat centimetras kitas nebūtų pamaišęs. Visgi - tiesiog negalėjau į jas žiūrėti nuo pat pradžių

Toliau standartiškai - pamušalo nuardymas, apykaklės nukirpimas (visiškai, mat šansų ardyti ir kažką iš to meistrauti nebuvo, o noro juo labiau)  bei viso siuvinio tiesioginis perkirpimas pusiau per nugaros centrinę dalį

Ir po pasikartojančių kelių vizitų prie didelio veidrodžio kuo puikiausiai sulipdžius visą nugaros liniją staiga paaiškėjo kažkaip nenumatyta problema - negaliu pakankamai dailiai suimti rankovės siūlių ir pakeitimus reikės daryti esminius. Tačiau nusprendžiau surizikuoti ir atlikti vieną veiksmą, smarkiai neįprastą švarkų siuvimo technikai, tačiau labai dažną megztinių bei trikotažo surinkimui: ištisinę siūlę riešas-liemuo. Atrodė maždaug taip (aišku, po nuoseklių matavimų ir metru, ir gyvai):

Rezultatas pranoko mano lūkesčius! Tačiau bendrai paėmus, tai siūlau šį metodą naudoti gana atsargiai. Beje, kam dar nėra tekę ardyti švarkų iki tokio lygio, pasakysiu, kad pamušalas prie pagrindinės švarko dalies paprastai yra prikabinamas tokia papildoma juostele ties pečiais ir pažastimi, todėl atlikus aukščiau aptartą veiksmą būtina atlikti tokį pritvirtinimą iš naujo.
O katė siuvinių inspektorė visame šiame procese nei per žingsnį taip sakant :)

Na,ką, liko sunkioji dalis,- sutvarkyti priekį ir apykaklę. Patikėkit, o tai tikrai buvo sunkioji dalis! Šiame etape lūkuriavau net kelias savaites (kadangi siūnu tik savaitgaliais), bandydama apsispręsti, ar dėti apykaklę (jeigu taip - zomšinę ar odinę), ar nedėti visai ir palikti V formos priekį. Kadangi aiškumo nebuvo, o skubėti irgi nebuvo kur, laikiau ant lyginimo lentos kitame kambaryje visus variantus ir karts nuo karto užsukdavau pasitikrinti, ar aiškumas neatėjo :) Visgi atėjo - jog bet kokia apykaklė smarkiai užgožtų audinio grožį, todėl jų atsisakiau visai. Tačiau šitą mintį pasilikau paskutiniam darbui.
Taigi, kadangi paskutiniame etape prieš svarstymus apykaklė buvo bei taip ir liko nukirpta visiškai, tai reiškia, kad vidinėje švarko pusėje neliko pagrindinio audinio, tik pamušalas, o siūti vieną tiesiai su kitu reikštų apykaklės standumo praradimą. Todėl iš nukarpytų likučių sumeistrauju pailgą pusmėnulio lanko formos juostelę (iš dviejų dalių susiūtų per nugaros centrinę liniją), kuri prisisiųs maždaug taip (tik iš tinkamos pusės, aišku, o pamušalas vėliau tvirtinsis prie jos iš apačios):

Man taip gavosi, kad ta papildoma juostelė jau buvo paklijuota flizelinu (kietinamuoju audiniu), tačiau jeigu šito nebūtų - BŪTINA tai atlikti patiems! Apie flizelino gėrius papasakoti matyt prisieis kažkada nelabai tolimu metu. Taigi, kai susiūnama viršutinė siūlė (žr.žemiau), reikia nukirpti labai labai arti krašto visą nebereikalingą dalį (neperkerpant siūlės bet ir pernelyg nesibaiminant dėl tokio baisaus metodo - paprastai per tas vietas nėra rizikos kam nors suplyšti), išversti į gerąją pusę, užlyginti bei iš apačios ranka prisiūti pamušalą.

Tuomet jau tvarkingai simetriškai apkirpau priekinius atlapus bei susiuvau iš vidaus. Tačiau net ir po to, kai apkirpau perteklinius kraštelius, išverčiau ir užlyginau, paaiškėjo, kad nekrenta taip, kaip turėtų. Flizelinas, kuris puikiai laikė pirmines švarko "formas", visai nebetiko esamai konstrukcijai fiksuoti. Tad ryžausi pravaryti vos matoma siūle palei pat siūlės kraštą ir taip jį šiek tiek sutvirtinti

Tačiau nepakankamai įvertinau audinį, kuris visgi nėra toks tvirtas iš savęs, kaip galėjo atrodyti iš pirmųjų fotografijų, ir atlikus vos matomą siūlę, priekis pradėjo glebti kitose ne tokios tvirtose vietose. O tu vargeli... Teko pravažiuoti dar viena vos matoma, bet visgi matoma siūle už keleto centimetrų ir sutvirtinti visą priekį dar sykį. Beje, apačioje esanti fotografija bene geriausiai atspindi tikrąjį audinio raštą ir spalvą:

Taigi, dar šiek ne tiek pasikamavusi pakeičiu sagas (o pastarųjų pasirinkimas mane pastaruoju metu liūdina tiesiogine žodžio prasme..), turiu štai tokį rezultatą: TADAAAAAM!!!

Ir kaip visada - tik visą dieną pravaikščiojus su nauju rūbu, randi keletą vietų, kurias reikėtų šiek tiek pakoreguoti. Bet negi aš jums čia pasakosiu apie savo brokelius :) 

Kad pavydas nugraužtų bambą galutinai: projekto vertė nesiekia 20 litų (netgi įskaitant didelę špūlę rudų siūlų, kurių užteks dar pusei gyvenimo, bei naujas sagas). 

Taigi, šiandien tiek mano naujų projektų. O kada grįšiu su naujais darbais - dar nežinia, mat mano siuvimo stalą tenka naudoti visai kitiems reikalams :( Be to, paskutinis, ketvirtasis darbas šiame cikle žada tikrai nemažus iššūkius net ir man. 

Tiesa, viso šio darbo metu mane kamavo viena mintis: kad pažeidus tokią ištisą daugybę "teisingo" siuvimo taisyklių, šįkart jau tikrai būsiu apskelbta eretike :) Na, bet rezultatus ir priemones įvertinsite ir jūs, ir aš pati, bedėvėdama naująjį švarką.

Kūrybingo visiems savaitgalio!